ERDVINĖS PLASTMASINĖS KONSTRUKCIJOS

metalinis_angaras_is_metalo Plastmasės, palyginus su kitomis statyboje naudojamomis medžiagomis, yra ne tik lengvos, bet ir labai stiprios. Tačiau daugelyje laikančiųjų kon­strukcijų plastmasių stiprumas negali būti pilnai išnaudotas dėl mažo me­džiagos tamprumo modulio. Naudojant plastmases erdvinėse konstrukci­jose, dažnai randami efektyvūs ir ekonomiški sprendimai, nes:

  • erdvinės konstrukcijos yra ir laikančiosios, ir atitvarinės;
  • perdengiant vienodas angas, erdvinėse konstrukcijose, palyginus su plokščiomis, veikiant krūviui, atsiranda mažesni lenkimo momentai. Tai labai svarbu, kai konstrukcijų elementams naudojamos medžiagos, kurių tamprumo modulis yra mažas;
  • iš plastmasių nesunku pagaminti įvairaus profilio elementus, iš ku­rių surenkami įvairūs erdviniai statiniai.

Erdvinių konstrukcijų montavimas, palyginus su plokščių konstruk­cijų montavimu, yra sudėtingesnis. Ypač sunku montuoti konstrukcijas iš kreivalinijiškų blokų.

Erdvinės konstrukcijos dažnai yra surenkamos iš stambių klijuotų trisluoksnių blokų. Laužytos formos konstrukcijose blokai būna plokšti, cilindrinės formos konstrukcijose — lenkti viena kryptimi, sferinėse — lenkti abiem kryptimis.

Erdvinių konstrukcijų blokai daromi iš tokių pat medžiagų, kaip ir plokščios trisluoksnės metalo konstrukcijos. Apmušui geriausiai tinka i—3 mm storio aliuminio arba nerūdijančio plieno lakštai. Pastatams, kurių angos iki 30 m ilgio, gali būti naudojami sustiprinti stiklaplasčiu asbocemento lakštai, o taip pat stiklaplastis, fanera, medienos plastikai ir kt. Vidiniam sluoksniui naudojamas putpiastis ir koriaplastis. Blokų vidinis sluoksnis gali būti briaunotas. Briaunų tamprumo modulis turi būti artimas apmušo tamprumo moduliui. Dėl to briaunas geriausia daryti iš bakelituotos fa­neros.

Ypač svarbi erdvinių konstrukcijų detalė yra siūlės tarp blokų. Jos turi būti standžios, turi pilnai atlaikyti ašines ir skersines jėgas bei len­kimo momentus, užtikrinti konstrukcijos vientisumą, hermetiškumą, ne­turėti „šalčio tiltelių“, būti patogios montuoti. Siūlės turi netrukdyti van­deniui nutekėti.

 

Apmušo lakštai, esant reikalui, sudurianti, o siūlės uždengiamos ani-dėklu. Antdėklas prie lakštų priklijuojamas arba prijungiamas suklijuojant-suvirinant bei klijuojant-kniedijant.

Dvišarnyriuose skliautuose trisluoksnės konstrukcijos blokus kraige galima sujungti varžtais. Sių blokų apvadas daromas iš ba-keiituotos faneros arba medienos plastiko. Apvadas prie apmušo pritvir­tinamas aliuminio kampuočiais. Po suveržiamaisiais varžtais siūlėje de­dami standūs tarpikliai, o tarp jų — elastingas hermetikas. Iš viršaus siūlė uždengiama aliuminio antsiūliu.

Tnšarnyrių skliautų kraige įrengiamas lakštinis šarnyras. Jis daromas iš oksidinto plieno arba aliuminio lakšto, kuris įtvirtinamas tarp kampuočių. Kampuočiai prie briaunų pritvirtinami varžtais.

Laužytos formos skliautuose, palyginus su cilindriniais, yra daugiau elementų ir daugiau siūlių. Tokių skliautų siūlė parodyta.

Kevalai būna cilindriniai, klostiniai ir sferiniai. Sferiniai (dvejo­po kreivumo) kevalai, kurie dar vadinami kevalmiais kupolais, remiami į apskrito plane pastato sienas arba pamatus, suglausti ku­polai remiami į visas kvadrato, stačiakampio arba daugia­kampio plano pastato sienas arba pamatus. Suglausti kupolai gali būti remiami į kolonas arba pamatus tik kampuose. Tokių kupolų apačioje da­romi bortai. Sferinės konstrukcijos surenkamos iš skirtingų matmenų dve­jopo kreivumo blokų. Blokų siūlė parodyta.

Cilindriniai kevalai surenkami iš ne didesnių kaip 3X 12 m kreivalinijiškų blokų. Siūlės tarp blokų turi ne tik pakankamai stipriai, bet ir sandariai sujungti atskirus elementus j erdvinę konstrukciją. Cilindrinio kevalo siūlės atlaiko visas atsiradusias, veikiant krūviui, įrąžas. Pastato galuose kevalas remiasi į standžias diafragmas, o išilgai pastato kevalas remiasi bortus. Diafragmos daromos iš lengvų aliuminio arkų, santvarų arba pastatoma ištisinė trisluoksnės konstrukcijos sienelė.

Klostinis kevalas surenkamas iš plokščių blokų. Siūlių konstrukcija to­kia pat, kaip ir cilindrinio kevalo. Išilginės siūlės metalo konstrukcija parodyta. Klostiniai kevalai statikos požiūriu mažai tesiskiria nuo cilindrinių kevalų. Pagrindinis klostinių kevalų trūkumas yra tas, kad jie sudaryti iš daugiau elementų, negu cilindriniai kevalai.

Apskaičiavimas. Trisluoksniai skliautai ir kevalai apskaičiuo­jami įprastiniais statybinės mechanikos metodais. Esant nepatogiausiam skaičiuojamųjų krūvių deriniui, surandamos jrąžos, o po to patikrinamas konstrukcijos stiprumas, standumas ir pastovumas.

Apskaičiuojant skliautų ir kevalų stiprumą, laikoma, kad ašines jėgas ir momentus atlaiko apmušas, o skersinę ir šlyties jėgas — vidinis sluoks­nis. Jei vidinis sluoksnis silpnas, tai skersinę ir šlyties jėgas atlaiko stan­dus apvadas. Žinant elementą veikiančias jėgas toliau patikrinamas siūlių stip­rumas, o taip pat gniuždomo apmušo vietinis pastovumas.

 

 

No Comments, Be The First!