Tiesa sakant, būdamas gana toli nuo automobilinių reikalų ir juolab šioje srityje vartojamo žargono, net nesu tikras, ar vartojamas toks terminas kaip vokietukai. Tačiau esmė čia turbūt kaip ir aiški – kalba apie vokiškus automobilius, kurie Lietuvoje vis dar yra labai populiarūs, lenkdami ir jau minėtus japoniškus Toyota automobilius. Kodėl vis dar? Nes pasaulinės besivystančių šalių tendencijos rodo, jog su laiku ir mes turėtume rinktis patikimesnius, mažiau vargo šeimininkui keliančius automobilius, tarnaujančius kaip transporto priemonė, o ne kaip hobis savamoksliams mechanikams, kuriems perinkinėti golfus ir pasatus jau patapo garbės reikalas.
Ne veltui šiame kontekste paminėti ir estai. Kaip žinia, su šiais savo netiesioginiais kaimynais lyginamės kone visose srityse – tame tarpe ir vairuojamų automobilių. Taip, Estijoje automobilių parkas jaunesnis Lietuvoje, taip, ten nuperkama daugiau naujesnių automobilių. Ir taip, ten pirmoje vietoje pagal populiarumą būtent ir yra Toyota modeliai, lenkdami pas mus pirmaujančius vokiškų markių automobilius. Pas mus šie japonai kol kas turi trečiąją vietą, tačiau jų santykinė dalis automobilių parke kasmet tolygiai auga – ir nieko keisto. Jei seniau buvo norma pirkti pigų, nors pavargusį automobilį ir jam nuolat ieškoti pigių dalių auto laužynuose, o vakarus ir savaitgalius leisti vis kažką tvarkant, keičiant ar tiesiog keikiantis, pakišus galvą po kapotu, tai dabar šis požiūris sparčiai keičiasi. Ir estai tą suprato anksčiau.
Koks tas požiūris? Brangesnis, nors ir dvigubai, automobilis ne tik bus malonesnis vairuoti, tačiau turės ir kus kas mažiau eksploatacinių kaštų. Jei golfą remontuoti tenka kartą per mėnesį, tai koks nors Toyota yaris apie save priminis greičiausiai tik kartą per metus ar dar rečiau. Ir šioje vietoje paskęsta mitas apie tai, jog japoniškų automobilių dalys kainuoja brangiau. Gal ir taip, nors dabar ir šis faktas gerokai abejotinas, tačiau tų dalių reiks tikrai mažiau, ir tikrai rečiau. Būdami protingi, suprasime, jog kalba eina apie statistinį vidurkį, tiksliau didžiąją skirstinio dalį, atmetant nesėkmingus riktus. Ir visai tai – tik pinigų atžvilgiu. Apie tai, kiek sutaupoma laiko, kuomet nereikia nei pastoviai kažko krapštyti, nei remontuoti, nei galų skambinėti į visus iš eilės laužynus ir klausinėti, ar turi jums reikalingą detalę. Patikėkite, pamiršus šiuos visus rūpesčius galima laiką praleisti kur kas turiningiau nei krapštant seną klibantį mašiniuką. Tad labai tikėtina, jog tapdami racionalesni, protingesni, o tuo pačiu ir turtingesni lietuviai vis dažniau rinksis Toyota, o ne senus, neva pigius kledarus.
