Kompiuteriniai virusai yra neabejotinai vienas iš didžiausių vartotojų siaubų, su kuriais nesinori susitikti jokiomis aplinkybėmis. Net ir viena kenkėjiška programa gali per gan trumpą laiką neatstatomai sunaikinti daugybės žmonių darbus. Ne veltui daugelis įmonių kai pagrindinę grėsmę verslo informacijos saugumui, įvardija būtent kompiuterinius virusus. Su tuo yra susijęs vis didesni poreikis užtikrinti saugumą. Ir nors šimtaprocentinė kompiuterio apsauga nuo virusų yra neįmanoma, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad nereikia stengtis to siekti.
Kalbant apie pačius virusus, tai neretai tenka konstatuoti faktą, kad daugelis žmonių net tiksliai nežino kas tai yra per programos. Ir esmė čia yra ne jų apibūdinime, o jų veikimo ir plitimo principų paaiškinime. Vieną aiškiausių paaiškinimų davė rusų programuotojas ir kibernetinio saugumo specialistas Dmitrijus Lozinskis. Šį pavyzdį savo darbe dažnai naudoja ir vienos žinomiausios antivirusinės programos kūrėjų Jevgenijus Kasperskis. Pabandykime įsivaizduoti sau tvarkinga biuro tarnautoją, ateinantį į savo darbą, ir kasdien randantį ant savo stalo šūsnį lapų su užduotimis kurias reikia atlikti. Tarnautojas ima lapą nuo viršaus, skaito vadovybės nurodymus, atlieka darbą, meta „atliktos“ užduoties lapą į šiukšlių dėžę ir ima sekantį. Tačiau įsivaduokim, kad vienas piktadarys įslinko į biurą ir į tarp užduočių įdėjo lapą, kuriame parašyta maždaug tokia žinutė: „perrašyti šį lapą du kartus ir kopijas įdėti kaimynams, prie užduočių.“ Žinoma kaip geras darbuotojas, tarnautojas atliks šią užduotį, įdės lapus savo kaimynams ir išmes lapą, bei pereis prie savo tiesioginių darbų vykdymo. Tačiau jo kaimynai, gavę „netikras“ užduotis padarys viską, ko yra prašomi ir įdės po dvi kopijas kitiems biuro darbuotojams. Tokiu būdu, biure jau yra keturios dokumento kopijos, kuriuos dauginsis geometrine progresija. Panašiu principu dauginasi ir virusai, tik vietoje užduočių lapų mes turime programas, o tarnautojo vietoje yra kompiuteris.
